archZONOS

Ir vėl Maastricht, Olandija. Nesuprasi ar emigracija Olandijoj didžiulė, ar parapijiečiai nustojo lankyti bažnyčią, ar jiems gotika nebetinka, bet faktas kaip blynas - bažnyčios ten keičia funkciją. Vienoje įrengė restoraną, kitoj gi - knygyną.

Architektūrinis užmanymas panašus į prieš tai aprašytą restorane - atskirai stovinti savarankiška konstrukcija, tik čia trys aukštai. Nepatiks kam, susidedu ir palieku gotiką kaip buvo - naudokit pagal paskirtį. Na, o kol tokio noro nėra, tai, kaip sakoma, “imkit mane ir skaitykit”.

O padaryta labai gerai - ir bažnyčios didybė išsaugota, ir nauja funkcija prigijo. Konstrukcija metalinė, ypač smagu būti viršutiniam “denyje” - viską matai, toks tylus knygų vartymo šnabždesys iš apačios sklinda. Gali čia visą dieną beskaitinėdamas praleisti, tuo labiau, kad dėl kavos kavos puodelio galvos sukti neteks - viskas vietoj.

Ir ne tik kavos - yra ko pasirinkti priešpiečiams. Vieni skaito, kiti užkandžiauja, daugumas žvalgosi į erdves smalsiai šypsodamiesi - suprask, geras gi užmanymas šio knygyno!

Vienas kitas kažko pasiteirauja pas pardavėją ir vėl ropščiasi viršun. Visi ramūs ir laimingi - visai kaip bažnyčioje.

Kažin kodėl per Kalėdas prisiminiau viešbutį Maastrichte, Olandijoje. Gal būt tai susiję su tuo, kad bažnyčia ir architektūra ten vaidina ne paskutinį vaidmenį. Olandai garsėja savo  ”pamišimu” gerai architektūrai, laisvai pasaulėžiūrai ir dogmomis neapraizgytu gyvenimo būdu, todėl tenai (galbūt) nieko nestebina ir nepiktina, jog  ”Kruisherenhotel”  įrengtas bažnyčioje.

Ne siaip sau bažnyčioje, o senoje gotikinėje bažnyčioje su arkadomis, freskomis ir kitais visais užburiančiais dalykais. Tiesa, pats viešbutis, kurio kambariuose būti neteko, užima gotikinį vienuolyną, bet “pakako” ir bažnyčios, kuri pritaikyta viešbučio restoranui ir vadinamam “lobbi”. Kad viešbutis sukaupęs daug žvaigždučių ir jame bus pasiūlytas nekasdieninis architektūrinis “meniu” supranti vos pamatęs įėjimą.

Įsiurbtas į vidų pradžioj nelabai ir susigaudai kas ir kaip - bažnyčios erdvė užimta, sakyčiau, su kaupu. Aišku tik tiek, kad  bažnyčia matė ne vieną šimtmetį,  puikiai prižiūrima ir saugoma, kad sienų ir lubų tapyba buvo ir tebėra puiki. Supranti ir tai, kad tradicinės pamaldos čia jau nebevyksta.

Centrinę navą “okupavęs” savarankiškas statinys. Mintis nėra nauja, suprask - jei kas ne taip, tai išardysime ir niekas nenukentės, bažnyčia vėl galės toliau tarnauti savo paskirčiai. Padaryta tikrai neblogai, gal tik vientisumo ir konceptualesnės estetikos pritrūko. Restoranas viršuje , kelios parduotuvėlės ir vyno salė - apačioje.

Vyno kambarys pakankamai nuotaikingas ir solidus- norisi čia ilgėliau užtrukti.  Supranti, kad estetika tęsia Romos katalikų bažnyčių interjerus - daug prabangos ir aukso. Dėl funkcijos, matyt, būtų įvairių nuomonių, aš pats negalėčiau teigti, jog man tai buvo nepriimtina.

Viršuje, restorane, puikiai apsižvelgia bažnyčios erdvė ir tampa suvokiamas visas architektūrinis sumanymas. Didelis malonumaspaskanauti jautienos kepsnį freskų ir arkadų apsupty - kažkuo tai priminė buvusią “Freskų” dvasią Vilniaus Rotušėje.

Skirtingai nuo pirmojo aukšto čia spalvos “netriukšmauja”, viskas ramiau ir subtiliau - prabanga neblaško, minimalistinė nuotaika labai tinka gotikai - tikra vienuolyno palaima.

O dabar bandau įsivaizduoti, kad toks scenarijus realizuojamas pvz. dabar tvarkomoje šv. Jurgio bažnyčioje Kaune ir…. nieko daugiau negaliu įsivaizduoti, tik paveldininkų ir bažnyčios hierarchų veidus tokią idėją išgirdus….

Gerų švenčių !!!

Niekada nežinai ką rasi. Šiuo atveju tai netinka, gal būt iš dalies. Mažas Šveicarijos kaimelis Scharans. Noras tai pamatyti buvo viena iš paskatų šiai kelionei. Nustebino aplinka, kurioje šis namas pastatytas- labai etnografinis ir turėtų būti saugotinas. Greičiausiai taip ir yra, tik noras saugoti pas juos, matyt, suprantamas kitaip nei mūsuose.

Nesugebėjus jo rasti paklausiau apie jį kaime lakstančius vaikus. Visi ėmė juoktis ir pirštu dūrė į vieną pusę - tikriausiai šis namas jiems nėra tradicinis, o gal gyventojai keisti tenai gyvena, padariau sau išvadą.

Žinant, kad tai “weekend house” muzikantui, tokią prielaidą galima daryti. Pas mus žmogų, nelabai besidomintį architektūra, tokie dalykai šokiruotų, gal net ir papiktintų - kas leido, suderino !? Gal ir pas juos taip buvo, nežinau.

O man jis labai patinka - tradicinė forma, netradicinė medžiaga. Viso labo vienas kambarys ir kiemas, iš kurio per didelią skylę matosi dangus. Asketiška ir labai romantiška, ar ne?

Įdomu, kodėl baltiškais ornamentais visos betoninės sienos išpuoštos? Gal Olgiati žavisi mūsų kraštu ar bent jau istorija? 

Kaip ten bebūtų, pastatas, o ir aplamai reiškinys, yra puikus. Labai gaila, kad ne pas mus. Nors noriu tikėti, kad mažais žingsniukais, “stepas po stepo”, link to žygiuojame.

Niekada nežinai ką rasi. Rami gatvelė šalia Savanorių pr. Kaune. Netikėtos architektūros retai pasitaiko, bet štai, prašom. Tikriausiai kokia transformatorinė ar garažas, pasakytų praeivis. Ir senas matyt, visas surūdijęs. Keista, kaip ankščiau nepastebėjom?

Netradiciškai pastatytas. Netradiciškai atrodantis. Netradicinis lietuviškas namas. Gali patikti, gali nepatikti, bet gerai padaryta. Retas , manau, prieštaraus.

Gerai, kad tokių atsiranda. Turiu galvoje žmones, norinčius tokios architektūros. Ir architektų, sugebančių tai padaryti. Kažkaip smagu atrast kažką netradicinio.

Nieko naujo nepasakysiu - teorijos, kad “Laikas sukasi spirale” arba “Nauja - tai tiesiog užmiršta sena” visiems žinomos ir dažnai kartojamos. Šis pastatas viso to įrodymas - būna pastatų, kurie aplenkia laiką. Tiesiog neįtikėtina, kad jis buvo realizuotas buvusioj Sovietų Sąjungoj gūdžiais 1975 metais.

Tikriausiai, jei toks pastatas būtų suprojektuotas ir pastatytas šiandien - publikuotų daugelis architektūros žurnalų. Nebūtinai MVRDV - tačiau ir jiems jis gėdos nepadarytų. O čia štai Gruzija prieš 40 metų.  Gerokai dabar apleistas, bet, patikėkite - įspūdį daro. Savo architektūriniu užmoju ir estetikos mintimi. Pastato koncepcija rėmėsi darnios architektūros princypais - pakeltas nuo žemės, kad apačioje galėtų susilieti su gamta.

Tai buvęs Gruzijos transporto ir kelių ministerijos pastatas Tbilisyje. Jo atsiradimo istorija gana intriguojanti - vienas pagrindinių autorių architektas George Chakhava tuo metu buvo ir šios ministerijos ministras, ir projekto grupės vadovas, t.y. pats užsakė projektą, pats projektavo ir pats suderino. Žinia, tais laikais vieši ir privatūs interesai nebuvo labai aktualūs (:  Kitas projekto architektas - Zurab Jalaghania. Projekto konstruktorius - Temur Tkhilava.

Sugriuvus Sovietų Sąjungai ten buvo įsikūręs Bank of Georgia, Tuo metu buvo padarytas ir pastato rekonstrukcijos projektas - trūko ploto, tačiau tai taip ir liko popieriuje. Dabar pastatas nupirktas privataus investuotojo. Kalbama, kad ruošiamasi pastatą renovuoti ir pritaikyti biurams arba paversti gyvenamuoju namu. “Euroremont” Tbilisyje labai populiari ir prestižinė frazė, taigi ateitis šiam objektui gali nieko džiugaus ir neatnešti.

Daugybę kartų esu pravažiavęs šią Vilnius - Kaunas automagistralės vietą ir vis nenustoju stebėtis. Gal tai meninė instaliacija ar visuomenės socialumo testavimas?

Prisiminus neseną kreipimasį į Prezidentę ir LR vyriausybę “Lietuvos menininkai - prieš reklamos taršą kraštovaizdyje” pagalvojau, kad šis kadras bus kaip tik.

Nors tai kraštovaizdžio draustinis ir čia viskas yra absoliučiai saugotina bei nekeičiama, vis tik , mano supratimu, reklamos stendų kompozicija meniškai nėra ideali, kažkokia padrika, lyg paprastoj pakelėje sustatyta. Tikrai galima būtų papildyti.  Aplinkos ministerija , manau, neprieštarautų , ministras supranta, kad  draustinyje viskas turi būti idealu - ne bet kam juk jis kraštovaizdžio draustinio statusus suteikia. Ar ne taip?

Šią nuotrauką padariau prieš gerus metus Kaune. Atsitiktinai. Dėmesį patraukė meninė plastika ant fasado. Nustebino , kad atsilaikė nuožmiam metalo supirktuvių spaudimui. Sargas paklausė kodėl aš tai fotografuoju ir išgirdęs, kad jokių piktų kėslų neturiu, pasidžiaugė - gerai, kad puošia, juk niekam netrukdo, o ir ideologijos čia nedaug. Tiesiog laiko ir meno ženklai.

Architektūra ir skulptūra. Nuo seno dvi glaudžiai besisiejančios meno šakos. Nuo antikos iki sovietmečio dabar galėčiau pajuokaut. Dūsauja skulptoriai, prisimindami laikus kai architektai į tai dėmesį kreipdavo, nepamiršdavo meno brolių, numatydavo savo projektuose jiems vietos, puošdavo savo namus kolegų darbais. Pamena ir architektai, kad buvo mada naudoti meno kūrinius architektūroje, numatoma jiems būdavo lėšų statybos sąmatoje, kviesdavo jie kolegas skulptorius pridėti ranką prie jų kūrinių. Tarybinė liaudis turėjo būti kultūringa.

Prisiminiau koks triukšmas spaudoje kilo dėl sovietinių žvaigždžių ant tilto per Nemuną Kaune atramų. Autentika - ir jokių kompromisų, deklaravo paveldo sargai, saugoti jas kaip savo akį. Sovietmečio režimo atliekos ir propoganda- tvirtino patriotai, rauti iš pačių šaknų okupantų ženklus. Matyt šiuo gi atveju idėjiniai mūšiai nevyko - komercijoje mažai vietos ideologijoms, nebent jos neša pelną. Liaunos lietuvaitės tautiniais rūbais jau nebe madoje ir posakiui, kad menas išgelbės pasaulį taip pat, matyt, atėjo laikas į istorijos savartyną.

Turiu ir daugiau savo archyve užfiksuotų panašių užsilikusių fasadų. Bus įdomu sekti jų likimą.

“Apie lietuvių nykumą daugiausia sprendžiu iš žmonių su kuriais tiesiogiai bendrauju - tai tėvai, giminės, daugiabučio laiptinės kaimynai……. Galvojau, ką čia padaryti, kame čia tas kampas, kad Lietuvoje taip nyku, ko patiems žmonėms trūksta, kad jie galėtų išvaikyti tą nykumą.”

“Ir čia padėjo senasis “Lituanica” fabrikas, kuriuo domiuosi jau antri metai. Pats pavadinimas ir apleisto milžino statusas mano galvoje virto vienu dideliu simboliu kviečiančiu vidun. ”

Tikrai nustebau tai pamatęs. Tado Šimkaus bakalaurinį darbą lydintis tekstas, kurį ką tik citavau, sudomino ne ką mažiau nei patys piešiniai. Savo emocija ir tematika visa tai gerai “sukimba” su “Lituanica”. Ir ne tik su ja.

Ieškotojas, Šauklys, Mylintis, Valingasis, Siekėjas.  Gerai, kad jie kitokie, nei keletas čia nuo seniau esančių piešinių. Tai praskaidrina nuotaiką, kuria intrigą ir netikėtai tęsia “Goodbye Lituanica” istoriją.

Galvojau, kad neturime didelių šansų išsikapstyti. Po pasižvalgymo Ševčenkos loftuose, stebint “Lituanicos” likimą, darau sau išvadą, kad nors šansų ir ne daug, bet vilties dar yra.

Galvojau, kad “Lituanicos” pastatas Kauno senamiestyje neturi ateities ir gadina reikalą, o dabar gailiuosi, kad jo nebeliks. Nes nebežinai, ką gausime vietoj jo.

Gaila ne dėl jo architektūros ar erdvių. Gaila dėl čia atsirandančių nedidelių užuomazgų nebūti nykiais ir nuobodžiais kurias retas bepastebi.

Gelgaudiškis.  Ant pačio Nemuno šlaito,  senovės ir krašto istorijos mėgėjui neabejotinai žinomas savo dvaru bei vaizdingu kraštovaizdžiu.

Visi tylūs provincijos miesteliai  vienas į kitą kazkuo panašūs. Kažkodėl  jie savo ramiomis apytuštėmis gatvėmis ir pilkais silikatinių plytų mūrinukais  nuteikia šiek tiek svajingai. Paprastai gyvenimas truputi aktyvesnis tampa tik  prie pašto ir parduotuvės. Netikėtai pravažiuojantis Smart’as kažkaip nesiderina su šia melancholija-matosi, kad gyvenimas po truputi keičiasi. Ir ne tik dėl vietinio Smart’o.

Keičiasi technologijos, keičiasi ir formos. Naujos ateina, bet ir senesnės pasilieka - silikatinės, palopytos.   Ir teritorijos gerbūvis, kaip sakoma tradiciškai , ”po senovei” likęs.  Ir nustembi čia pamatęs ne kokį kreivą skardinį, surudijusį  kaminą bekyšantį, o naują pramoninės architektūros pavyzdį.

Lyg kokioj Danijoje tvarkingai surikiuotas, postmodernistiškai įmantriai ir nekasdieniškai atrodantis objektas neleidžia suabejoti, kad Lietuvos kaimas sparčiai žengia Europos link.

Neteko  lig šiol  man Lietuvos miesteliuose matyti taip šauniai atrodančio dalykėlio, todėl ir  sakau, kad provincija darosi nebe provincija. Bent jau tokios architektūros prasme.

“Pernai aikštę išasfaltavo, provincija darosi nebe provincija” - taip, berods, skambėjo Kuprevičiaus “Ugnies medžioklė su varovais” ? Kažką panašaus gali  išgirsti ir netikėtai važiuodamas pro Mikytus - beveik pasienio miestelį netoli Panemunės pasienio posto su Karaliaučiumi.  Pamatai išdygusią stiklo sieną, joje atspindinčius medžius, kurie taip puikiai suminkština pakankamai kietą kūną ir ir pačią medžiagą, kad , atrodo, geresnio sprendimo ir būti negali.

Sporto salė-priestatas prie prieš karą statyto švietimo objekto. Labai drąsiai ir vietoj pastatytas. Atitrauktas nuo gatvės perimetro sukuria puikią erdvę su medžiais - tikra architektūros ir gamtos poezija.

Nieko nepaprasto čia nėra, tokių dalykų pilni žurnalai, sakysite. Žurnaluose taip, bet pas mus, mažame miestelyje, paveldo pašonėje - parodykite tokį reiškinį. Rašau dešimt. Daugiau užsakovui, nei architektui. Dėl supratimo. O architektas ant 10 nepatraukė - pagrindinis stiklinis fasadas ir statinio pastatymas sklype puikūs, bet kiti fasadai - tiesiog nyki neypač estetiška dėžė, o jungtis tarp seno ir naujo tai jau ne visai tai, ką norėtumėte pamatyti.